Ką iš tikrųjų reiškia darbuotojo rėmimas ES paskirties darbdaviui

Europos Sąjungoje darbuotojo rėmimas apima tris atskirus dalykus, sudėtus vienas ant kito, o dauguma darbdavių klaidų kyla iš to, kad jie laikomi vienu veiksmu su vienu dokumentu. Yra statusas, kurį turi bendrovė, o kai kuriose valstybėse tai reiškia vienkartinę registraciją. Yra leidimas konkrečiam įdarbinimui, patvirtinantis vieną įvardytą darbuotoją vienoms įvardytoms pareigoms. Ir yra pareigų rinkinys, kurį darbdavys neša tol, kol darbuotojas lieka šalyje. Darbdavys, užsakantis vizos vizitą dar neturėdamas nė vieno iš tų dalykų, planuoja pagal neteisingą objektą. Šiame tekste apibrėžtos sąvokos, kuriomis naudojasi visa likusi koridorių serija, kad pirkimų vadovas dar prieš atidarant pirmą bylą atskirtų rėmėjo statusą nuo leidimo, o leidimą nuo vizos.

Keturi dokumentai, kuriuos žmonės vadina rėmimu

Žodis rėmimas priklijuojamas keturiems skirtingiems dalykams, o jie guli keturiose skirtingose institucijose. Viza yra leidimas atvykti. Ją išduoda konsulatas ar ambasada, ir ji perkelia darbuotoją per sieną. Leidimas gyventi yra teisė būti šalyje, išduodama paskirties valstybės vidaus reikalų ministerijos arba migracijos institucijos. Leidimas dirbti yra teisė dirbti, daugelyje valstybių vėlgi atskiras leidimas. O rėmėjo statusas, kur jis egzistuoja, yra darbdavio padėtis migracijos institucijos atžvilgiu dar prieš prasidedant bet kuriam atskiram įdarbinimui.

Beveik kiekvienoje ES valstybėje narėje tai skirtingi dalykai. Darbuotojas gali turėti galiojančią vizą ir vis tiek neturėti teisės dirbti. Darbuotojas gali praeiti darbo rinkos patikrą ir vis tiek laukti leidimo gyventi. Atvykimo dokumentas, teisė būti ir teisė dirbti yra skirtingi objektai su skirtingais išdavėjais, o darbdavys, suplakantis juos į vieną vizą, neteisingai įvertins, kur byla iš tikrųjų stovi. Paprastas patikrinimas: pasakykite garsiai, kuri institucija kurį dokumentą išduoda, ir bylos padėtis iš karto tampa aiškesnė.

Vienas leidimas sujungia du iš jų, o ne visus keturis

Vieno leidimo direktyva (Direktyva 2011/98/ES) yra ta struktūra, kuri mažina dokumentų skaičių. Ji reikalauja, kad valstybės narės išduotų vieną kombinuotą dokumentą, apimantį ir gyvenimą, ir darbą, per vieną prašymo procedūrą, užuot vertusios darbuotoją atskirais keliais vaikytis leidimo gyventi ir leidimo dirbti. Nyderlandų GVVA, Čekijos darbuotojo kortelė ir Kroatijos jedinstvena dozvola visos įgyvendina šią direktyvą. Vienas prašymas, vienas dokumentas, viena sprendimą priimanti institucija gyvenimo ir darbo dalims.

Ko vienas leidimas nedaro, tai nepanaikina nei rėmėjo statuso, nei atvykimo vizos. Kombinuotas leidimas vis tiek guli žemiau už tą padėtį, kurią darbdavys privalo turėti, o darbuotojui už ES ribų vis tiek paprastai reikia atvykimo vizos, kad galėtų atvykti ir jau atvykus atsiimti leidimą gyventi. Direktyva sujungia gyvenimo ir darbo leidimus. Ji nesujungia nei įmonės lygio registracijos, nei konsulinio žingsnio. Tai svarbu terminams, nes abu tie žingsniai turi savas eiles, nepriklausančias nuo direktyvoje įrašyto sprendimo laikotarpio. Tekste vienas leidimas gyventi ir dirbti parodyta, kaip trys valstybės narės išsiskiria iš to paties teisinio pagrindo.

Registruotas rėmėjo statusas ir leidimas kiekvienam įdarbinimui

Štai tas skirtumas, kuris darbdavius sugauna dažniausiai. Kai kurios valstybės reikalauja, kad bendrovė vieną kartą užsiregistruotų kaip rėmėja, prieš galėdama tam tikrais keliais įdarbinti bet kurį trečiosios šalies darbuotoją. Nyderlandai yra aiškiausias atvejis: darbdavys kreipiasi į IND dėl pripažinto rėmėjo statuso (erkend referent), ir tas pripažinimas paskui galioja kiekvienai būsimai bylai. Registracija yra įmonės lygio įvykis su sava trukme, atskirtas nuo bet kurio atskiro darbuotojo.

Kitos valstybės tokio registro neturi. Jos išduoda leidimą tik kiekvienam įdarbinimui atskirai. Lenkijos darbdavys vaivadijos įstaigoje teikia prašymą dėl A tipo leidimo dirbti vienam darbuotojui ir vienoms pareigoms, ir jokios išankstinės įmonės registracijos žingsnio nėra. Italijos darbdavys pagal Decreto Flussi kvotą prašo nulla osta, ir vėl kiekvienam įdarbinimui atskirai. Tokiose sistemose nėra ko registruoti iš anksto, o leidimas suteikiamas arba atmetamas po vieną darbuotoją. Užtat kiekviena byla pradedama nuo nulio, todėl dešimt darbuotojų reiškia dešimt atskirų terminų, o ne vieną bendrą.

Planavimo pasekmė tiesioginė. Registro valstybėje darbdavys, praleidęs vienkartinę registraciją ir pateikęs prašymą konkrečiam įdarbinimui, sužino, kad kelias uždarytas, kol bendrovė nepripažinta, ir registracijos trukmė užgula ant viso įdarbinimo. Įdarbinimo principu veikiančioje valstybėje nėra ko nusipirkti iš anksto. Kurios valstybės narės, be Nyderlandų, taiko formalų rėmėjų registrą, verta pasitikrinti pagal galiojančias nacionalines taisykles, o ne spėti, nes modelis skiriasi ir keičiasi. Tekste pirma pripažintas rėmėjas, tik paskui atlyginimo riba parodyta, kaip olandiška registracija nulemia kelią dar neįvardijus nė vieno darbuotojo.

Pasiūlymas eina pirmiau už leidimą

Viena sekos taisyklė galioja visame koridoriuje. Paskirties darbdavio sutartis ir atlyginimo pasiūlymas turi būti parengti prieš prašant leidimo. Pasirašytas pasiūlymas yra prašymo dėl leidimo įvestis, o ne rezultatas. Darbo rinkos leidimas tikrina konkrečias pareigas su konkrečiu atlyginimu, todėl ant stalo pirmiausia turi gulėti konkrečios pareigos ir konkretus atlyginimas.

Būtent čia darbdavys, laukiantis leidimo prieš užbaigdamas sutartį, stabdo visą bylą. Institucija be pasiūlymo neturi ko vertinti. Sutartyje turi būti įvardytos pareigos, darbo vieta, trukmė ir atlyginimas, nes būtent tie keturi dalykai ir yra tikrinami. Atlyginimas taip pat turi siekti sektoriaus ar kolektyvinę normą, nes per mažas apmokėjimas yra dažna priežastis, dėl kurios byla atmetama arba leidimas vėliau panaikinamas jau darbuotojui atvykus, o tai ir yra brangioji nesėkmė. Visa seka, už kurią atsako darbdavys, išdėstyta tekste darbdavio atitikties grandinė, lemianti įdarbinimą.

Kur sėdi „Werklist“ ir kur sėdi darbdavys

Pareigos nesibaigia išdavimo momentu. Paskirties darbdavys turi rėmėjo statusą ir neša tęstines pareigas: moka pagal sutartas sąlygas, praneša institucijai apie pokyčius, laiko bylą tikslią visą buvimo laiką. Tos pusės perduoti kitam negalima, nes tai yra darbdavio teisinė padėtis. Partneris gali paruošti dokumentus ir priminti terminus, bet atsakomybė prieš instituciją lieka darbdaviui.

„Werklist“ tvarko darbuotojo pusę: paiešką Nepale, Indijoje, Filipinuose ir Vakarų Balkanuose, dokumentus ir kilmės valstybės leidimus. Filipinai reikalauja DMW (anksčiau POEA) patvirtinimo, o Nepalo kelias reikalauja DOFE leidimo, ir be jų darbuotojas apskritai negali išvykti, todėl įdarbinimas, praėjęs paskirties leidimą, bet praleidęs kilmės leidimą, neskrenda. Padalijimas švarus. Darbdavys paskirties valstybėje turi rėmėjo statusą, o „Werklist“ sutvarko darbuotoją ir kilmės bylą iki pat kelionės.

Atsiųskite mums koridorių

Jei braižote darbininkiškų profesijų įdarbinimą ES ir norite žinoti, ar Jūsų paskirties šalis taiko rėmėjų registrą, ar leidimą kiekvienam įdarbinimui, ir ką tai keičia Jūsų terminams, atsiųskite koridoriaus užduotį. Mes priderinsime darbuotojo pusę prie Jūsų kelio ir pasakysime, kuris dokumentas kur guli. Pasikalbėkite su konsultantu.